„Šv. Jono vaikai“ – tai  Šv. Jono bendruomenės Vilniaus vienuolyno pagalbos socialiai remtiniems vaikams projektas

1996 m. Šv. Jono bendruomenės Vilniaus vienuolyno broliai ėmėsi pagalbos vaikams, gyvenantiems Lietuvos sostinės gatvėse. Pradžia buvo sunki, nes reikėjo laimėti berniukų pasitikėjimą, pakirstą kitų suaugusiųjų. Iš pradžių broliai tiesiog žaisdavo su gatvės vaikais futbolą, bendraudavo su jais, o vėliau, sutvirtėjus bičiulystei, vienuoliai norintiems pasiūlė užsukti į „Slėptuvę“ – namus, kuriuose ištisą parą budėdavo savanoriai, pasiruošę vaikus priimti ir išklausyti. „Slėpuvėje“ berniukai galėdavo sušilti, išsiskalbti, o svarbiausia – saugiai pernakvoti.  

 Kai atsirado vaikų, norinčių galutinai palikti gatvę, broliai atidarė „Perėją“ – kitus namus mieste, kur berniukai jau gyvendavo nuolat, būdavo maitinami ir rengiami, ir su specializuotų pedagogų pagalba pasivydavo mokyklose besimokančius bendraamžius. Vaikams, kurie pakankamai stabilizavosi ir galutinai apsisprendė grįžti į normalų gyvenimą, buvo atidaryta pirmoji sodyba Trakų raj. Jalovės kaime, kur su savanorių auklėtojų pagalba jie galėjo gyventi šeimyninėje aplinkoje, mokytis kaimo mokykloje, sportuoti, muzikuoti...

Iš viso buvo įsteigtos keturios tokios sodybos (Jalovėje, Jogėlonyse, Gojuje ir Apatiškėse – Trakų raj.), o vėliau – ir amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“ tam, kad mūsų vaikams būtų užtikrinta ir savarankiška profesinė ateitis.

Bėgant laikui ir keičiantis socialinei padėčiai, programos tikslai taip pat kito – nuo pagalbos vien tik gatvės  vaikams buvo pereita prie pagalbos platesnei socialiai remtinų vaikų grupei, programos veikla apribota vien tik kaimo sodybomis.

Šiandien šiose sodybose berniukai gauna šeimyninio tipo auklėjimą, kuriame svarbią vietą užima krikščioniškos vertybės. Šioje aplinkoje vaikai atgauna gyvenimo džiaugsmą ir pusiausvyrą. Dažniausiai priimami vaikai – našlaičiai, neturintys nei tėvo, nei motinos. Dabar sodybose gyvena 18 vaikų, iš kurių – 11 globotinių.